SMULKŪS PAŽIRNIAVIMAI

Stambesnių kelionių per paskutines savaites neįvyko. Penktadienį (birželio 9) vis dėlto penkiese susirinkome kelionei į Belmontą, kur vietoj žadėtos vasaros sutiktuvių šventės sulaukėme tik lietaus. Užtat Vilma debiutavo su savo nauju dviračiu! Na, o vakar, birželio 14, po darbų, šešiese gana spontaniškai susirinkome kelionei prie Žaliųjų ežerų. Lina išsimaudė, sutikome ten dar keletą potencialių žirnių, sužaidėme keletą partijų “Uno”, pagurkšnojome alaus ir visks. Ir visi jau svajoja apie kelionę į Preilą per Jonines :)

ŽIRNIAI TARP AKMENŲ

Šeštadienį įvyko ilgai laukta kelionė į Sudervę ir šalia jos esantį Vilnojos viešbučio akmeninių skulptūrų parką. Sudalyvavome pogausiai - septyniese. Ir vėl sveikinam porą naujų narių ir apgailestaujam dėl negalėjusių prisijungti.

Šeštadienis lepino puikiu oru, Audronė - alumi ir kultūros objektų pristatymais, o Lina - puikiu nematytų neregėtų olandiškų kortų žaidimu “Uno”. O jei nuo pradžių - tai pajudėjome apie 11:00 iš Justiniškių, tačiau besivadovaudami gudriais žemėlapiais labai greitai iškrypome iš asfaltuotų kelių, nuriedėjome visokiomis “uždraustomis zonomis” ir toliau iki pat Sudervės traukėme į šnerves vieškelių dulkes (nors vienu metu jau važiavome beveik laukinėmis pievomis su vos įžiūrimu keliuku).

Pačioje Sudervėje apžiūrėjome koplyčią ir patraukėme į Vilnoją, kur labai išsigandęs viešbučio tarnautojas ne visai norėjo mūsų įsileisti į teritoriją. Tačiau ko tik nepadarai dėl meno - tad ir mes, visiškai nesipriešindami ir maloniai besišypsodami, vis tiek įriedėjome ir nutūpėme ant liepto prie ežero. Audronės apdovanoti alumi (berniukams - mėlynos skardinės, mergaitėms - geltonos), grožėjome akmens skulptūromis tiek ant kranto, tiek vandenyje (kai kurios iš skulptūrų gavo specialius žirniškus pavadinimus, pvz., “Šiknaskylė” arba “Įspirk man”).

Išvarginti meno studijų, užsinorėjome valgyti. Pamėginome “Vilnojoje” gauti žirnių su spirgais, bet čia aiškiai nebuvo pasiruošta mūsų vizitui, tad tenkinomės bulviniais blynais, traškučiais, kepsniais ir pan. Visai neblogai :)

Didelė pagarba keistų kortų žaidimui “Uno” - jis labai tinka ir patinka tokioms didelėms ir linksmoms kompanijoms, kaip “Žirniai”. Praktiškai nuspręsta paskelbti “Uno” nacionaliniu “Žirnių” žaidimu.

Atgal mėginome parminti šiek tiek trumpesniu keliu, tad, kaip ir įprasta tokiu atveju, biškutį pasiklydome kažkokioje gūdžioje girioje, kurios viduryje besileisdamas nuo kalniuko Liutauras nesilaikė saugaus atstumo ir įvažiavo į Linos dviratį (tačiau šalys susitarė dėl nuostolių atlyginimo be policijos iškvietimo). Bet, nuvažiavę kokius 3 km priešinga nei reikia kryptimi, vis dėlto išnėrėme iš girios ir sugrįžome į jau pažįstamus vieškelius.

Nuvažiavome apie 36 km, vidutinis greitis - 13 km/h. Kitą savaitgalį daug kas išsivažinėja, tad planuojama nedidelė kelionė greičiausiai penktadienį po darbo, kur nors netoli. Tiesa, “Žirniai” pradėjo galvoti apie savo atributiką - tad ateity planuojama pasidaryti žirnietiškus marškinėlius :)

OFF-ROAD

Nepaisant nacionalinio klimato ypatumų, šį sekmadienį vis dėlto įvyko Žirnių kelionė - į Riešės žirgyną. Sudalyvavome aštuoniese - sveikiname prisijungusius naujus Žirniukus ir apgailestaujame dėl negalėjusių prisijungti kelių senųjų :)

Į Riešę buvo mėginama patekti pro Santariškes, ale visas įdomumas - kad tai, kas žemėlapyje už Santariškių pažymėta kaip kelias, realybėje egzistuoja kaip... baisingasis kliūčių ruožas, miškynė-purvynė, tikras Off-Road, taigi, mūsų plieniniams žirgeliams iš esmės teko tapti džipais ir įveikinėti skersai miško takelių nuvirtusius medžius, neperbrendamus šlapio molžemio ruožus (žr. foto) ir kitokias kliūtis - spynomis apkabinėtus vartelius į laisvę, netvirtai pririštos gausios šunaujos baimę, nuolatinę lietaus grėsmę etc.

O kai nepabūgę sunkumų galų gale nusigavome iki Riešės žirgyno, išganingasis maršruto tikslas - Vieta, Kurioje Yra Alaus - pasirodė esąs uždarytas!!! (tiksliau - taip ir neatidarytas nuo pernai...) Ką kai kurie iš mūsų tada jautė - prašome įžvelgti iš veido fotografijoje :) Tačiau kiti nenusiminė ir greitai perplanavo maršrutą iki artimiausio baro “Depresija”, t.y. “Neviltis”, oi, greičiausiai - “Pesimistas”. Na ir, orientuodamiesi vietinių lenkiškų diedukų nurodymais, laviruodami tarp kvapnių žirgyno augintinių “pėdsakų” ant vieškelio, pavarėme toliau. Atradome praktiškai visus požymius, kur turėtų būti ta “Depresija”, t.y. “Pesimistas”, tačiau toje vietoje buvo.... kažkokie sandėliai su grakščia vielų tvora aplinkui. Panašu į depresovą barą, tačiau vis dėlto ne jis. O atidesnis žvilgsnis į žemėlapį parodė, kad baras iš tiesų yra laaaabai toli - t.y. daug toliau už seną gerą “Žaldokynę”, kuri puikiai matėsi anapus Molėtų plento :) Nagi aišku, ką pasirinkome...

“Žaldokynėje” labai skanus juodas alus, nelabai skanūs žirniai, dar ši vieta ypatinga tuo, kad jau antrą kartą per mėnesį į ją atvažiuoja puikūs žmonės! (pirmą kartą užsukom grįždami iš Europos centro). Beje, prie “Žaldokynės” įvyko spontaniška akcija “Tvirti Žirnių ryšiai”: t.y. 8 dviračiai buvo kietai, tampriai ir neįveikiamai surakinti vieni su kitais - skersai, išilgai, per rėmus ratus ir kitas įmanomas vietas. Rezultatas - nei vienas dviratis nepavogtas :)

Iš Žaldokynės grįžome pro Žaliuosius. Ekstremali kliūtis pasitaikė tik viena - lieptas per upelį. Gaila, bet įveikėme sėkmingai :) Beje, reikia pagirti Vilnių, kad užsiaugino tokias gražias apylinkes - yra tikrai fainų keliukų, vaizdų, žydinčių pievų ir karvių.

Pačioje kelionės pabaigoje, jau Vilniuje, truputį gavome lietaus. Bet gerai - bent kiek nuplovė purvus nuo dviračių. Numynėme 48 km (nuo Justiniškių), kelionė truko virš 6 val.

Na, o kitam savaitgaliui lieka tie patys akmenys prie Sudervės. Audronė, kaip žinia, rengia išsamią prezentaciją. Reikės kažkaip pasiimti projektorių, srovės generatorių, ekraną ir... vartelius, prie kurių rinksime pinigus iš vietinių, norėsiančių pasiklausyti prezentacijos ;)

PIRMIEJI ŽIRNIŲ PASIRIDENIMAI

2006.05.12 “Žirnių” klubas, dar nebūdamas klubas, sudalyvavo žygyje “Nuosavu dviračiu - į Europos centrą”. Organizatorių dalinti marškinėliai buvo čiotki, bet jų visiems nepakako, alus buvo skanus, bet jo aiškiai per mažai (tačiau už to užsikabinę nutarėme, kad kelionių tiksle būtinai turi būti alaus - nesvarbu, ar vietiniame bare, ar atsivežto) ;)


Aišku, būsimieji “Žirnių” klubo nariai, iki tol jautęsi pakankamai sportiškos asmenybės, maratono metu suvokė, kad yra tik biški-biški sportiškos, ir pasitempti dar yra kur. Tačiau, skirtingai nei dalis maratono dalyvių, kurie atgal nuo Europos centro parsigrūdo autobusu, vis dėlto nutarėme parminti atgal patys. Gal ne iš sportinio intereso, o todėl, kad pusiaukelėje laukė l.patrauklus “Žaldokynės” baras ;) Tačiau rezultatas - įspūdingas: numinta 60 km! Padauginus iš 5 dalyvavusių būsimų “žirniečių” = 300 km. Aš pats apakęs :)

Kadangi taip jau sutapo, kad būsimieji “Žirnių” klubo senbuviai dirba vienoje ir toje pačioje puikioje organizacijoje, jie noriai susitarė ir dėl kito žygio. Buvo planuojama važiuoti į Medininkus krikštyti aukščiausio kalno, tačiau beveik vieningai nutarta, kad atstumai, panašūs į 60 km, šiam etapui mums yra dar per ilgi, ir apsiribota išvyka prie Žaliųjų ežerų. Tai ir padaryta penktadienį (2006.05.19) po darbų. O ten, prie Žaliųjų, bare, kuriame yra gero alaus(!), nutarta pasivadinti “Žirniais” (pavadinimo kilmė bus atskleidžiama tik įšventintiems klubo nariams) ir patvirtinti du Įstatų punktai (apie alų ir narius). Joks prezidentas ar kitoniškas klubo organas neišrinktas, jo turbūt ir nebus. O nariai šiuo metu - 5 aktyvūs, 4 - dar nežinia (turės įrodyti). ;)

Preliminariai nutarta kitam savaitgaliui organizuotis į Akmenų parką prie Sudervės (ar kaip ten tiksliau jis vadinas). Tolesnei ateičiai - naktinė kelionė traukiniu į pajūrį ir dviračių žygis po tenykštes vietas. Bet čia jau ateitis...

Bus nuotraukų (kai išmoksiu jas čia sudėti). Laukite tęsinio :)